Žaidimą pajaučiantis A. Parkeris: „Komandos dalimi jaučiuosi nuo pirmos dienos“

„Kidy Tour“ Karaliaus Mindaugo taurės snaiperio konkurse dalyvavo Kėdainių „Nevėžio“ atstovas, 29-erių amerikietis, 186 cm ūgio gynėjas Adonte Joshua PARKERIS.

Finale legionierius neprilygo tik daugiausiai šiose Lietuvos krepšinio lygos („Betsafe–LKL“) pirmenybėse tolimų metimų realizavusiam Prienų „Skycop“ lyderiui Martynui Gecevičiui.

Sutiko kaip nugalėtoją

– Adonte, kaip po snaiperių konkurso buvote sutiktas treniruotėje? – kknevezis.lt paklausė A. Parkerio.

Ohoho, labai išradingai! Kėdainių arenos darbuotojos komandos rūbinėje paruošė koloną balionų, ant kurios puikavosi užrašas anglų kalba: „Sveikas grįžęs, Adonte. Tu – mūsų snaiperių karalius“. Konkurso nelaimėjau, bet komandos draugų, kurie negailėjo gerų žodžių, ir Kėdainių arenos personalo širdis tikrai užkariavau (juokiasi).

52700561_1130873273740555_4919243987929268224_n

– Buvote vienintelis legionierius tarp dvylikos rungties dalyvių. Ar tai jums suteikė papildomos motyvacijos?

– Nemeluosiu – suteikė (šypteli). Bet motyvacijos suteikė ir daug kitų dalykų. Pirma – tai, kad treneris atrinko ir ekipos garbę ginti pasiūlė būtent man. Antra – tai, kad konkurso išvakarėse man ruoštis padėjo komandos draugai, kartu vakaroję krepšinio salėje – Gintautas Matulis, Gabrielius Maldūnas, Zaidas Hearstas, Regimantas Miniotas, Martynas Varnas ir kineziterapeutas Arnas Karla.

Trečia, Vilniaus Siemens arenoje turėjau palaikymą. Už mane sirgo komandos draugai G. Maldūnas, R. Miniotas, mano agentas, klubo direktorius ir valdybos narys. Be to, arenoje buvo mano lietuvio draugo, gyvenančio Čikagoje, bičiuliai vilniečiai, kurie taip pat sirgo už mane (šypteli).

– Ar labai nusiminėte kluptelėjęs snaiperio konkurso finale, Adonte?

– Šiek tiek… Jaučiausi tinkamai pasiruošęs, bet finale, ko gero, tiesiog pritrūko jėgų. Savo, galbūt, padarė ir tai, kad visus kartus, išskyrus pirmąjį etapą, mečiau pirmas. Pasirodyti pačiam pirmam, „užduoti“ toną, nežinant, kaip seksis varžovams, už nugaros laukiantiems puikiems metikams, yra gana sudėtinga.

Ar suveikė jaudulys? Ne, nemanau… Aš mintyse sau kartojau, kad darau tai, ką ir visuomet – išbėgu, gaunu kamuolį ir metu. Tik laukiau savo eilės.

„Kidy Tour“ Karaliaus Mindaugo taurės snaiperio konkursas vis dėl to man buvo fantastiška patirtis.

Lietuvoje – kažkas beprotiško

– Papasakokite, kokios emocijos virė Siemens arenoje didžiosios krepšinio šventės metu.

– Renginys Vilniuje buvo vienas įspūdingiausių, kokius man teko matyti per septyneris metus Europoje. Krepšinio atmosfera tvyrojo ore, ypatingai – prasidėjus finalo kovai tarp Vilniaus „Ryto“ ir Kauno „Žalgirio“.

Žinote, jau Vokietijoje pajutau, kaip žmonės serga krepšinio karštine, bet Lietuvoje tai – kažkas beprotiško (juokiasi).

– Pasinaudojęs galimybe, po konkurso pasilikote Vilniuje. Kokį įspūdį jums paliko Lietuvos sostinė?

– Netoli miesto centro per Airbnb.com sistemą išsinuomojau butą ir likau. Visas Vilnius tą vakarą žiūrėjo krepšinį, rungtynes transliavo, ko gero, visos kavinės ir restoranai iki vieno (juokiasi).

Perėjau senamiestį. Nesitikėjau, kad jis toks gražus!.. Kadangi pats esu iš Čikagos, man prie širdies dideli miestai.  Vilniuje išties jaučiausi puikiai.

– O kokį įspūdį paliko vairuotojai Lietuvos keliuose, Adonte?

– Na, vairavimo kultūra Amerikoje ir Lietuvoje gana skirtinga. Lietuviai vairuoja labai įdomiai… Esu pratęs prie kamščių, didelio eismo, bet, mano manymu, nemažai vairuotojų Lietuvoje vairuoti neturėtų (juokiasi).

Per plauką – nuo pergalės prieš „Žalgirį“

– Kokie keliai gruodžio mėnesio pradžioje jus atvedė į Kėdainių „Nevėžį“?

– Praėjusį sezoną užbaigiau Vengrijos Šoprono miesto komandoje. Kadangi kontrakto nepratęsėme, iki gruodžio individualiai ruošiausi namuose, Arizonoje, į kurią tėvai visai neseniai persikėlė iš Čikagos. Tuo metu patyriau nemažai streso: esi nuolatiniame laukime, gauni pasiūlymus, skambučius, išklausai, ir tuomet turi pasverti, tenkina tave klubo siūlomos sąlygos ar ne. Turėjau nemažai pasiūlymų, bet jie nebuvo tinkami. Vos tik išklausęs Kėdainių „Nevėžio“ pateiktą, supratau: tai – mano vieta (šypteli).

Niekada nebuvau tas, kuris norėtų gauti pinigus už atsarginių suolelio trynimą. Norėjau žaisti. Derėdamasis su „Nevėžio“ pajutau, kad tai komanda, kuriai aš reikalingas, kuriai noriu ir, svarbiausia, galiu padėti.

– Sakykite, ar adaptacija Kėdainių krepšinio klube užtruko?

– Įprastai ji užtrunka, tačiau man tai – jau septintasis sezonas Europoje. Be to, komandos draugai jau pirmosiomis dienomis priėmė mane labai šiltai. Atrodė, kad komandos dalis esu jau nuo sezono pradžios. Praėjusio sezono (juokiasi).

– Vilkėdamas „Nevėžio“ marškinėliais jau sužaidėte devynerias „Betsafe–LKL“ rungtynes ir netrukote tapti vienu iš ekipos taškų (12,2) ir rezultatyvių perdavimų (3,6) lyderiu. Ar kuri nors dvikova jums įsiminė labiau negu kitos?

– Rungtynės su Kauno „Žalgiriu“, kuomet išvykoje laikinojoje sostinėje čempionų titulą ginantiems „žalgiriečiams“ nusileidome tik trimis taškais – 79:82.

Buvo nerealu. Vykome su Eurolygos komanda žaisti jų pačių arenoje ir nedaug trūko, kad iškovotume pergalę. Man tąkart sekėsi labai gerai, jaučiausi puikiai, mečiau daug tritaškių ir atrodė, kad tądien galėjau daryti viską, ką norėjau (šypteli).

Vieningai kovojantys dėl atkrintamųjų

52743175_756406878078764_2135437355656413184_n

– Artimiausias rungtynes Kėdainių arenoje po pertraukos žaisite jau šią savaitę, vasario 28-ąją, su Panevėžio „Lietkabeliu“. Ar FIBA lango metu spėjote atsipūsti?

– Jaučiu, kad per šį laiką mes ypatingai suartėjome kaip komanda. Martinas Junakovičius išvyko padėti Kroatijos, Nikita Balašovas – Rusijos rinktinei. Žaidėme uždaras draugiškas rungtynes aštuoniese su viena iš „Betsafe–LKL“ komandų ir… ją įveikėme. Tai parodė, kad net ir be dviejų svarbių žaidėjų susitelkę mes galime būti labai stiprūs.

– Dviem sakiniais: kokia Kėdainių „Nevėžio“ komanda yra šiuo metu?

– Dirbanti labai sunkiai. Ir, svarbiausia, dirbanti kartu (šypteli).

– O ar triūsas treniruočių metu atsiperka?

– Manau, kad dabar atsipirks. Bent jau aš, asmeniškai, atiduosiu viską, ko tik prireiks, kad prasibrautume į atkrintamąsias, kad atsidurtume aštuntoje vietoje, nuo kurios šiuo metu mus skiria tik trys pergalės. Laiko dar turime, ir jaučiu, kad su šita komanda dar galime šį tą nuveikti (šypteli).

Žaisti pradėjo… trejų (!)

– Adonte, kaip ir kada susidomėjote krepšiniu?

– Augau penkių vaikų šeimoje. Esu trečia atžala. Man į rankas vyresnieji broliai kamuolį pirmą kartą įdavė kuomet buvau trejų (juokiasi).

Turėjome aikštelę vietos parke, joje ir rinkdavomės. Buvau jauniausias, bet žaidimo kokybe būdamas keturiolikos pavijau septyniolikmečius brolius (juokiasi).

Vėliau, aišku, vidurinė mokykla, universitetas – ir visur mane lydėjęs krepšinis (šypteli).

– Ką studijavote? Galbūt tarp atletų labai populiarią studijų programą – turizmo ir sporto vadybą?

(juokiasi) Ne, studijavau elektroninę žiniasklaidą. Mano tėtis – bažnyčios pastorius, nuo mažens ten reguliuodavau garsą, tampydavau laidus, o įvairių renginių metu vaizdą stebėdavau per kameros objektyvą. Man tai patiko, todėl nusprendžiau įsigilinti į šiuos dalykus universitete.

– Ar tėtis nenusivylė, kad nepasekėte jo pėdomis, ir vietoje sutanos apsivilkote Kėdainių „Nevėžio“ marškinėlius?

(šypteli) Kol turiu tvirtus įsitikinimus ir esu doras – jam tinka tai, kad žaidžiu krepšinį. Tiesą pasakius, tėvai labai dėl manęs džiaugiasi. Mokyklos, universiteto laikais ateidavo į visas mano rungtynes!

Būtent šeima ir yra tai, ko man labiausiai trūksta būnant Europoje. Septintą sezoną esu Senajame Žemyne ir niekaip nepriprantu nematyti tėvų, brolių ir sesers.

52861835_374873749760511_1671694876120449024_n

Vienu sakiniu

– Kas yra komandos linksmuolis?

(Nė nemirkteli) Martynas (Varnas – aut. past.).

– Kas yra rūbinės gyvsidabris?

– Martynas (šypteli).

– Kuris – pats rimčiausias?

(Svarsto) Sakyčiau, jog Valdas Vosylius. Bet jis taip pat juokauja ir iš kitų pokštų juokiasi…

– Komandos dvasia?

– Gabas (G. Maldūnas – aut. past.). Jis – kapitonas, jis visus užveda.

– Kuris – punktualiausias?

– Gabas (juokiasi)!

– Vėluojantis?

– Greičiausiai, aš ir ekipos naujokas Z. Hearstas. Ir mes, tiesą pasakius, net nevėluojame, treniruotėje visuomet būname laiku, tačiau atvykstame paskutiniai. Sakykime, jeigu treneris treniruotę rengia 18 valandą, tai vyrukai į areną susirenka 17:15 (juokiasi). Ruošiasi, apšilinėja, dienos įspūdžius aptarinėja.

– Kokios pokalbių temos gvildenamos „Nevėžio“ rūbinėje?

– Oho, lengviau būtų įvardinti apie ką mes nesikalbam… Aptariam kas naujo, kas ką girdėjo, kas ką matė internete… Rūbinė – tai šventa vieta, kurioje atsipalaiduojame, užsimirštame.

– Pop muzika ar hiphopas?

– Tik hiphopas. Jis mano ausinėse skamba kuomet apšilinėju prieš rungtynes. Hiphopo muzika „užveda“ kovai, pakrauna tave, motyvuoja.

– O kokia muzika skamba Kėdainių „Nevėžio“ rūbinėje?

– Įvairi. Daug lietuviškos muzikos. Kartais lietuviškos muzikos skamba tiek daug, kad mes, užsieniečiai, paprašome lietuvių perjungti ką nors kito (juokiasi).

– Gazuotieji gėrimai ar vanduo?

– Tiesiog dievinu „Sprite“… Kasdien turiu bent sykį jo gurkštelėti (juokiasi).

– Kur Kėdainiuose dažniausiai pietaujate?

– … „Charlie“ picoje. Tiesa, picas valgau kitame restorane (šypteli).

– Romantiški santykiai ar laisvė?

– Laisvė!

– „Netflix“ ar aktyvus laisvalaikis?

– Paskutiniu metu žiūriu labai daug „Netflix“ (juokiasi).

– Futbolas ar tenisas?

– Futbolas.

– Knygos ar interneto portalai?

– Interneto portalai.

– Teatras ar kino teatras?

– Kino teatras.

– Paskutinis matytas filmas?

– Vakar po vakarinės treniruotės per „Netflix“ žiūrėtas „Bad boys 2“ (šypteli). Senas, bet geras. Rekomenduoju!

– Prieš snaiperio konkursą pakeitėte šukuoseną ir susipynėte kaseles. Kas rūpinasi jūsų šukuosena?

– Mano plaukai linkę pūstis, todėl patogiau, kuomet jie supinti (juokiasi). Šukuoseną man padarė bičiulis Tel Avive, ten buvau nuskridęs prieš „Kidy Tour“ Karaliaus Mindaugo taurės snaiperio konkursą, kuomet turėjome keletą poilsio dienų.

 

www.basketnews.lt/ V. Mikaičio nuotr.