S. Buterlevičius apie akordeoną, savo barzdą ir „Nevėžį“

Dviems sezonams į Kėdainių „Nevėžį“ iš Utenos „Juventus“ persikėlęs lengvojo krašto puolėjo bei atakuojančio gynėjo pozicijose rungtyniaujantis 29-erių metų, 200 cm ūgio Simas Buterlevičius jau rytoj su komandos draugais stos į kovą su Utenos „Juventus“ ekipa.

100 rungtynių Utenoje

„Betsafe-LKL“ senbuvis, vidutiniškai po dvidešimt penkias minutes ant parketo leidžiantis „Nevėžio“ krepšininkas praėjusiame sezone pats vilkėjo raudonai baltais uteniškių marškinėliais.

O praėjusių metų gruodį S. Buterlevičius sužaidė 100-ąsias oficialias rungtynes „Juventus“ klube ir tapo devintuoju krepšininku, pasiekusiu šį rezultatą.

„Taip, lyg ir buvo šimtas… Jeigu nuoširdžiai, esu labai prastas statistikose. Neakcentuoju tokių momentų, kaip šimtosios rungtynės ar pirmieji taškai LKL’e. Pasižiūriu: „O, šimtosios“, ir pamirštu. Labiau įsimena tam tikri epizodai, – šypteli S. Buterlevičius, reprezentacinėje Kėdainių miesto krepšinio ekipoje rungtyniavęs ir 2013-2014 m. sezone. – Tarkime, jutau didelį įspūdį, kuomet septyniolikos pradėjau treniruotis su tuometine Vilniaus „Sakalų“ komanda. Jau ant atsarginių žaidėjų suoliuko sėdėti buvo faina, pasijausdavau komandos dalimi. O jeigu dar ir apšiliminius marškinėlius duodavo ir leisdavo apšilinėti kartu su komanda, nors ir neregistruodavo rungtynėms – būdavo fantastika. Prisimenu momentą, kai pirmą kartą susipažinau su Rimu Kurtinaičiu. Jis treniravo „Sakalus“. Pamačiau jį ir pagalvojau: „Oho, koks treneris!“. Yra ir kitų panašių momentų, bet tai – ne dvidešimt rungtynėse pelnytų taškų ir ne koks dvigubas dublis.“

Už klaidas – ant suolelio

– Simai, trimis žodžiais apibūdinkite – kokia atmosfera komandoje kovos su Utenos „Juventus“ išvakarėse?

– Linksma ir draugiška. Ji visada tokia (šypteli).

– Tokia išliko nepaisant kiek duobėtos pradžios?

– Nepasakyčiau, kad mūsų pradžia buvo tokia jau duobėta. Draugiškose priešsezonio rungtynėse pasirodėme labai gerai. „Betsafe–LKL“ sezono pradžioje iš pirmųjų ketverių susitikimų tris žaidėme su lygos, sakykime, top komandomis. Nors pralaimėjome, bet žaidimas buvo – tiesiog kažkuriuo metu pakliuvome į duobę. Aišku, nekalbu apie mačą su Alytaus „Dzūkija“, kuriame po pirmojo kėlinio pralaiminėjome 4:38. Tokios rungtynės man apskritai buvo pirmos gyvenime. Buvo baisu ne dėl rezultato, bet dėl to, kad tiek būnant aikštėje, tiek sėdint ant atsarginių žaidėjų suolo jautėsi kaži koks komandinis pasimetimas: „Ką daryti?!“.

Ar nebuvo komandų, kurios po antro kėlinio pralaiminėjo dvidešimčia taškų? Buvo pilna tokių rungtynių, ir nieko čia tokio. Praėjusiais metais su „Juventus“ namuose žaidėme prieš „Nevėžį“, antroje rungtynių dalyje pirmavome trisdešimčia taškų, bet svečiai sugebėjo laimėti rungtynes. Tiesiog į tokią situaciją, kokia buvo Alytuje, man pakliūti teko pirmą kartą.

– Po didžiosios rungtynių pertraukos Dzūkijoje vaizdas aikštėje kardinaliai pasikeitė. Ką rūbinėje „Nevėžio“ treneris Ramūnas Cvirka pasakė tokio, kas privertė pakilti jau nusvirusias rankas?

– Nebuvo tokių dalykų, kad jis mus išplūstų ar išvadintų kaip nors (juokiasi). Pastebėjau, kad Ramūnas stresinėse situacijose susitvarko profesionaliai. Jis pasakė keletą konkrečių dalykų, kas yra negerai. Tęsė: „Taip, prisidirbom. Bet liko dar du kėliniai. „Atžaidinėkim“ ir nestresuokim“.

– O ar už „kliurkas“ treneris dažnai sodiną ant suolelio „Simuką“?

(šypteli) Būna, bet svarbu tai, kad jis neturi žmogiškųjų simpatijų ir antipatijų komandoje. Už kiekvieną klaidą iš trenerio velnių gaunu kaip ir bet kuris kitas žaidėjas, ir tokį požiūrį labai vertinu.

Aš tiesiog nesitikėjau, kad man taip gerai bus šioje komandoje. R. Cvirka dirbęs su R. Kurtinaičiu, sakyčiau, kad jų braižas panašus, metodika, darbo etika, drausmingumas treniruotėse – ir man visa tai labai priimtina. Visi žinome savo roles, viskas yra aišku. O mums, žaidėjams, belieka iškovoti pergales ir įrodyti, kad Ramūnas – išties geras treneris.

Krepšinį atrado netikėtai

– Sakykite, ar pats minčių apie trenerio karjerą turite?

– Esu rimtai galvojęs ir tos galimybės tikrai neatmetu. Bet, aišku, viena yra sakyti „norėčiau“, kita – atsisėsti į tą vietą ir ją pabandyti. Ne visi, galų gale, treneriais ir gali būti.

– Simai, prisiminkime pačią karjeros kelio pradžią. Kaip ir kada susidomėjote krepšiniu?

– Tiesą pasakius, mane labiau domino akordeonas, kuriuo dvejus metus grojau muzikos mokykloje, negu sportas (juokiasi). Šeimoje ar giminėje sportininkų nebuvo, bet tėčio draugas dirbo treneriu Vilniaus Šarūno Marčiulionio krepšinio akademijoje. Kai buvau pirmoje klasėje, sykį su tėvais iš parduotuvės grįždami užsukome į akademiją – tėtis su draugu norėjo pasitarti žvejybos reikalais. Buvau aukštas berniukas, ir tėčio draugas, pamatęs mane, pasiūlė atvesti į krepšinio treniruotes.

Vienu metu grojau akordeonu ir krepšinį žaidžiau, bet krepšinis užimdavo labai daug laiko. Reikėjo juk ir mokytis. Buvo per sunku ir turėjau rinktis vieną – sportą arba muziką.

Akordeonas dar ir dabar namie yra, bet šiandien jau jokios melodijos juo nebesugročiau (šypteli).

Krepšinyje – kaip orkestre

– Ką veiktumėte be krepšinio? Kokį dar talentą turite?

– Galbūt dainuočiau (juokiasi)? Nežinau. Matyt, būčiau kabinęsis į muziką ar kitus menus. Man patiko meninė veikla ir jos teikiama laisvė.

Muzika yra kūryba ir savęs ekspresija. Ir krepšinis yra savęs ekspresija. Nekalbu apie sportininkų šukuosenas ar tatuiruotes, bet apie individualumą. Kiekvienas žaidėjas gali būti skirtingas – vienas geriau pataiko tritaškius, kitas kažką kito daro geriau.

Kaip ir muzikoje tą patį kūrinį kaskart gali sugroti visiškai skirtingai, taip ir rungtynių vienodų nebūna. Mano pusbrolis ir jo žmona groja Lietuvos kariuomenės orkestre, dalijasi patirtimi su manimi, ir galiu pasakyti, kad tiek jų, tiek mano darbo specifika yra panaši. Jie nuolat repetuoja, kartojasi kūrinius, o mes – kasdien treniruojamės. Orkestras, kaip ir krepšinio komanda, dirba komandinį darbą. Muzikantai groja muzikos instrumentais, o krepšinyje instrumentas yra tavo kūnas ir kamuolys.

– Šiandien, žinodamas, kiek dvidešimt metų šiame sporte pareikalaus pastangų, ištvermės ir kantrybės – kartotumėte viską ar vis dėlto liktumėte akordeono klasėje?

(šypteli) Sakyčiau „Wow, reikės labai daug kantrybės“. Bet kartočiau. Išties, kiek reikėjo patirti nesėkmių, nusivylimų, duobių ar užstrigimų toje pačioje vietoje. Kiek įdirbio ir tęstinumo, kad tokiame lygyje išsilaikytum ir krepšiniu užsiimtum profesionaliai.

Barzda – iš… tinginystės

– Simai, o kada jūsų namuose pasibaigė skutimosi peiliukai?

(juokiasi) Barzdą auginti pradėjau po to, kai su Utenos „Juventus“ iškovojome trečią vietą. Erzindavo skustis, o nusiskutus perštėdavo ir panašiai. Barzdą auginti pradėjau iš… tingėjimo. O ir atrodo gerai, nes nusiskutęs aš sau panašus į dvidešimtmetį (juokiasi).

– Ar pasimatuojate, kieno gi barzda ilgesnė – jūsų ar komandos draugo Regimanto Minioto?

– Aišku, kad mano (juokiasi)!

 

www.lkl.lt nuotr.