G. Minelgaitės nuotr.

R. Cvirka: „Tikiu sunkiu, atkakliu darbu.“

„Tenka girdėti, kad krepšinio komandoms reikia samdyti psichologus. O aš tikiu darbu. Sunkiu, juodu, atkakliu darbu. Nepataikei baudos? Stok ir mesk penkis šimtus baudos metimų. Va tada pažiūrėsime, ar reikia samdyti psichologus, ar čia paprasčiausia tinginystė ir „neatidirbimas“, – įsitikinęs vasarą už Kėdainių „Nevėžio“ ekipos vairo stojęs Ramūnas Cvirka.

Su treneriu kalbamės antruosiuose jo namuose – Kėdainių arenoje. Mums besišnekučiuojant ant arenos parketo dunksi kamuolys – mat čia rungtyniauja dvi merginų komandos. Kartas nuo karto vis užmesdamas akį į įvykius aikštelėje, buvęs ilgametis LKL krepšininkas R. Cvirka nevynioja žodžių į vatą ir nedaugžodžiauja – tiek aikštelėje, tiek už jos ribų šiam žmogui svarbiausia tvarka, disciplina ir organizuotumas.

Su oranžiniu kamuoliu – keturiasdešimt metų

Treneri, kaip susidomėjote krepšiniu?

– Antroje klasėje mama mane atvedė į Kauno miesto sporto mokyklą, kur ir pradėjau žaisti krepšinį. Man, mažam vaikui, tuo metu buvo visiškai vienodai, kur eiti – į futbolą, krepšinį ar kokį kitą sportą. Svarbiausia buvo sportuoti.

Gyvenime apskritai nemėgstu pokyčių. Nuo mažens savo gyvenime pradėjau brėžti krepšinio liniją, ir ji tęsiasi iki šios dienos – jau keturias dešimtis metų.

Paradoksalu, tačiau pirmoji ekipa, kurioje pradėjote profesionalaus krepšininko karjerą, tapo ir pirmąja, kurią treniravote. Dar žaisdamas krepšinį, buvote Kauno „Atleto“ trenerių štabo narys, vėliau – vyriausiasis komandos strategas. Kodėl iš jos atsistatydinote?

– Priežastis viena – labai bloga organizacija. Klube dirbau metai iš metų. Kai matai, kad klubo organizacija bloga ir niekas negerėja, reikia palikti komandą. Laikas parodė, kad aš priėmiau teisingą sprendimą – vėliau ta ekipa žlugo.

Jeigu jau prabilome apie organizaciją, kaip vertintumėte dabartinės savo treniruojamos ekipos – Kėdainių „Nevėžio“ organizaciją?

– Na, organizacija nėra tobula. Tačiau mane džiugina tai, kad matosi užuomazgos. Aišku, klubas nėra europinio lygio, bet matosi, kad valdyba, žmonės, kurie dabar vadovauja „Nevėžiui“, nuoširdžiai linki komandai paties geriausio.

Aikštelėje lygūs visi

Treneri, ar nebuvo baisu šiemet stoti už „Nevėžio“ vairo? Po pernykščio sezono, kuomet komanda buvo įvelta į lažybų skandalus, ir ekipoje liko vos keli praėjusio sezono žaidėjai?

– Aš pats niekur nedalyvavau, todėl man nebaisu. O dėl žaidėjų kaitos – tai yra reali Lietuvos situacija. Pasibaigus sezonui, tik pirmaujančios komandos išlaiko komandos branduolį. Keičiasi visos komandos. Naujas sezonas – naujas istorijos puslapis.

Kokį svorį komplektuojant šio sezono ekipą turėjo Jūsų žodis?

– Visus žaidėjus pagal klubo finansines galimybes rinkausi pats.

Ar skiriasi Jūsų požiūris į lietuvius ir legionierius ekipoje?

– Komandai išsyk pasakiau, kad neskirstau lietuvis tu, amerikietis ar japonas. Visi žaidėjai lygūs. Komandos žaidėjų tautybė viena ir ta pati – krepšinio klubo „Nevėžis“ krepšininkas. Priklausomai nuo to, kaip žaidėjai žaidžia, tiek laiko ir aikštelėje praleidžia.

Rezultatą lemia smulkmenos

– Maskvos apskrities „Chimki“ ekipoje legendinio Lietuvos krepšininko Rimo Kurtinaičio asistentu dirbote penkerius metus. Ką jums davė darbas šio stratego pašonėje?

– Mačiau, kaip nuo A iki Z vyksta procesas europinio lygio komandoje ir kas yra gera organizacija.

Tai visą laiką yra žingsnis į priekį. Dirbdamas tokioje ekipoje tobulėji, įgauni daug žinių.

Galima mokytis iš kiekvieno stratego, tačiau kopijuoti nebūtina. Visi treneriai turi savo sistemas, vienos tau patinka, o kitos ne. Tuomet tiesiog atsirenki, kas tau pačiam geriausia.

O tų išmoktų dalykų pritaikymas paprastas. Krepšinis nėra labai sudėtingas tiems, kurie jį išmano. Reikia, kad būtų kokybė. Gali įvairiausius derinius kurti, tačiau viskas remiasi į krepšininkų meistriškumą.

Labai svarbu iš žaidėjų išreikalauti. Krepšinyje daug lemia smulkmenos, atakos ir trumpas gynybos laikas – jei pusę sekundės kažkur pavėlavai, rungtynes gali pralaimėti.

– Kodėl po penkerių metų, praleistų Maskvos „Chimki“ ekipoje, nusprendėte sukirsti rankomis su Kėdainių „Nevėžiu“?

– Viskam yra pradžia ir pabaiga. Ko gero, penkerių „Chimkuose“ praleistų metų man užteko.

Sportbačių „ant vinies“ nepakabino

Treneri, Jūs dar žaisdamas pradėjote treniruoti komandą. Ko gero, Jūs nepatyrėte to psichologinio lūžio, kurį patiria karjerą baigiantys sportininkai?

– Kokius ketverius metus buvau žaidžiantis treneris. Savaime išėjo taip, kad nebuvo jokio perėjimo.

Visuomet kartojau, kad žaisiu iki 33 metų – tiek ir žaidžiau. Turi galvoti realiai. Viskas gerai, jei žaidi LKL‘e. Tačiau nematau tikslo 33–34 metų žaidėjui trintis po NKL ar RKL. Jei nori žaisti dėl sveikatos, tam yra miesto lyga, veteranų pirmenybės – eik ir sportuok ten.

O pats ar sportuojate?

– Taip. Va, po pokalbio su tavimi eisiu į sporto salę.

Kiek iškeliate, treneri?

– O kiek reikia? 100 kilogramų pakelčiau. Intensyviai pora savaičių pasportavęs – gal ir daugiau.

Tribūnos lūžta nuo specialistų

Laimi komanda, pralaimi treneris?

– Taip. O kas daugiau gali pralaimėti? Visi treneriai sutartinai sako, kad laimi komanda, o pralaimi treneris.

Nors… Nebūčiau toks tikras. Pamąstymų visokių galima išvedžioti. Treneriai per žaidimą baudų nemėto ir kamuolių neišmetinėja. Treneriai neprasižengia. Rungtynių rezultatas yra bendras komandos įdirbis. Jei laimi, laimi visa komanda, įskaitant daktarus, valdybą ir visus, kurie susiję su klubu. Lygiai taip pat laimi ir žiūrovai. Jei pralaimi – taip pat visa komanda ir su klubu susiję žmonės. Na, o sirgaliai nepralaimi niekada, jie išlošia gražų krepšinio šou, ir visada yra laimėtojai.

Ar pastebėjote, kad Lietuvoje turime net tris milijonus krepšinio specialistų?

– Pagal statistiką, manau, kad trijų milijonų Lietuvoje nebėra. Bet tikrai turime specialistų, kurie visada viską žino geriau. Kaip sakoma: jei salėje susirenka keturi tūkstančiai žmonių – tribūnose sėdi keturi tūkstančiai trenerių. O du durniai, kurie nieko neišmano apie krepšinį, sėdi ant suolo prie komandos.

Kiekvienose rungtynėse – maksimali koncentracija

Baigiasi antrasis 2015–2016 m. sezono mėnuo – sezonas pamažu įgauna pagreitį. Ko jame galime tikėtis iš „Nevėžio“?

– Pirmiausia – kovingumo aikštelėje. O visa kita parodys laikas. Kaip mes dirbsime, tokie bus ir rezultatai. Aš visuomet esu nusiteikęs artimiausioms rungtynėms. Nežiūriu į varžybas, kurios bus už trijų ar keturių mėnesių.

Kitos rungtynės – kita istorija, kas vakar – tas pamiršta, darome išvadas ir judame į priekį.

Aš neapsikraunu savęs mintimis, šiame sezone būsime šešti, aštunti ar dešimti. O kodėl turėčiau?

Pirmiausia mums reikia susižaisti. Negali būti garantuotas, kad užimsi vieną ar kitą vietą – juk tik po kelių ratų gali pradėti ryškėti reali turnyro lentelės padėtis. Komandos per tą laiką gali pasikeisti, pasitaiko ir traumų ar finansinių problemų, o ir tai lemia galutinį rezultatą.

Bendras pasirengimas ir įdirbis, sakyčiau, pas mus jau yra. Žinome, į kurią pusę bėgti, tačiau nežinome, kokiu greičiu.

Trečiadienį, lapkričio 11 dieną, namų aikštėje susitinkate su Valmieros miesto ekipa. Kokie šių metų „Nevėžio“ tikslai BBL? Ar ir į LKL, ir BBL žvelgiate vienodai?

– Kiekvieną čempionatą, kiekvienas rungtynes matau vienodai. Negalime sakyti, kad viename statome tikslus, o kitame jau nebe. Kiekvienose varžybose reikia žaisti savo žaidimą ir judėti į priekį.

Jei sakysi žaidėjams, kad BBL‘e galime neatiduoti visų jėgų, jie žinos, kad ir kažkur kitur galime neatiduoti, pavyzdžiui, per treniruotę. Visos rungtynės turi būti vienodos, ir kiekvienose privalo būti maksimalus nusiteikimas.

Gražiausias elementas – meistriškas perdavimas

Iš Jūsų žaidėjų teko girdėti, kad esate gana griežtas, arba tiesiog komandoje mėgstate tvarką.

– Turiu savo taisykles. Mes susirenkame į darbą. Kas bus, jei visų žaidėjų telefonai ims skambėti? Ar kai treniruojamės, ar važiuojame į rungtynes? Juk bus turgus: įsivaizduokite, 12 žmonių kalba telefonais, ir dar treneris ateina telefonu kalbėdamas. O kur susikaupimas, pasiruošimas treniruotei ar rungtynėms?

Tokios yra mano, kaip trenerio, taisyklės. Paprasčiausia disciplina.

Ar esate artimas su komandos žaidėjais?

– Jie man – auklėtiniai, partneriai, kolegos. Darome su jais vieną darbą, žiūrime ta pačia kryptimi. Dvi treniruotės valandos skirtos darbui. Po jo mes galime pajuokauti, pakalbėti apie nieką. Jokiu būdu kolektyve negali tvyroti įtampa.

Ramūnai, kuris krepšinio elementas jums – pats gražiausias?

– Geras, gražus perdavimas.

Kuris Kėdainių „Nevėžio“ žaidėjas dalija gražiausius perdavimus?

– Gražiausių ir geriausių dar reikia palaukti.

Palauksime. Juk jų šiame sezone bus?

– Bus, manau. Kur jie dings.

Tikėjo rinktinės sėkme

Ar stebėjote Europos čempionatą? Ką prognozavote Lietuvos rinktinei?

– Prognozavau, kad pateks į penketuką, kaip ir dauguma lietuvių, ko gero.

Buvo ir pesimistų, maniusių, kad neišsikapanosime iš savo grupės.

– Kalbėjo kažkas, kad grupė silpna ir neišeisime. Nežinau, kas ką pasakytų dabar, juk visos komandos, išėjusios iš D grupės, pateko į aštuntuką. Tai kas tada yra silpna grupė? Silpna ta, kurios komandos pateko į aštuonetuką? Tai kuri tuomet yra stipri? Ta, kurios komandos nepateko?

Gal tai lemia kartų kaita, tačiau krepšinis tobulėja, kasmet kyla į viršų kažkuriose šalyse, kitose – mažiau.

Esate labai emocingas, impulsyvus žmogus. Ar stebėdamas Europos čempionatą šūkavote prie televizoriaus?

– Ne, ramiai žiūrėjau (juokiasi). Jeigu žiūriu rungtynes, kurias man reikia, nežiūriu jų kaip žiūrovas – žiūriu ir pasiimu tai, ko man reikia, atsirenku. Kai žiūri krepšinį kaip specialistas, nematai rungtynių, tik tam tikrus momentus, ir jų lauki.

Tačiau moku krepšinį žiūrėti ir kaip žiūrovas, nesigilindamas į niuansus, smulkmenas.

Treneris – komandos kelrodis

Ką veikiate laisvalaikiu?

– Žaidėjai, kad jėgas atgautų, ilsisi. O treneriui daugiau mažiau visos dienos vienodos. Baigiasi rungtynės, imi vaizdo įrašą, žiūri praėjusias savo komandos rungtynes ir varžovų komandos rungtynių įrašus, turi pasiruošti treniruotei. Vakare kartkartėm pasižiūriu televizorių, klausau muzikos, naršau interneto portaluose. Daugiausia, žinoma, krepšinio.

Minčių nuo krepšinio niekad neatitraukiu. Bet kurio trenerio paklauskite – apie ką jis daugiau per dieną galvoja. Minčių nuolat ateina – kas buvo blogai, kas gerai, ką reikia pakeisti. Nėra taip, kad atėjai į salę ir mintys susidėlioja per dieną. Jos dėliojasi nuolat.

Kokiomis užsienio kalbomis kalbate?

– Rusiškai kalbu labai gerai. Angliškai nešneku tobulai, labiau šneku tai, kas liečia treniruočių procesą. Sunkiau apie gyvenimą kalbėtis. Reikėtų pasitobulinti, bet laiko nėra. Kartais ir tinginystė prigriebia.

O krepšinyje valiūkiška tinginystė neprigriebia?

– Kaip treneris sau to leisti negaliu. Jei būčiau sportininkas, gal leisčiau sau lėčiau pabėgti. O kaip treneris esi įsipareigojęs. Jei ateisi nepasiruošęs treniruotei, į tave žiūrės 12 žmonių, ir tu neturėsi ką jiems duoti iš savęs.

Turi numatyti darbus ir juos paskirti žaidėjams. Treneris turi nurodyti kelią – jie visi jaučia, jei treneris nepasiruošęs, tylės, darys patys. Gerai, jeigu patys padarys gerai, o jei ne, treneris kaltas.

Ramūnai, kas, Jūsų manymu, yra geras treneris?

– Tas, kuris yra geras savo darbo specialistas.

Krepšininko sūnūs krepšinio nežaidžia

Treneri, koks Jūsų gyvenimo tikslas?

– Artimiausia treniruotė (juokiasi). O jei rimtai, tai medį pasodinau, du sūnus užauginau, gal ir namą kada pastatysiu, kaip sakoma.

– Ar sūnūs pasekė tėčio pėdomis?

– Mano sūnūs nežaidžia krepšinio. Nebūtinai juk jei tėvas krepšininkas – ir vaikai turi būti krepšininkai. Nors abu žaidė krepšinį, aš jiems daviau labai gerą patarimą: jeigu nemokate krepšinio žaisti gerai, negaiškite laiko, yra gyvenime kitų užsiėmimų. Juk gali būti arba labai vidutinis krepšininkas ir dešimt penkiolika metų trintis, gaišti laiką, arba paskirti jį kažkam kitam, šimteriopai naudingesnei veiklai.

Edgaras ir Andrius pasirinko studijas VDU ir atsisakė krepšinio.

Čempionų žiedus mauna „Žalgiriui“

Kas šiemet taps LKL čempionu?

– Aš pats kaip kaunietis – už Kauno „Žalgirį“.

Ramūnai, ką veikdavote Maskvoje, kai baigdavosi treniruotė ar rungtynės?

 – Eini į salę, sportuoji, eini namo, ruošiesi treniruotėms ir arčiausioms varžyboms. Man dienos bėga vienodai – ar Kėdainiuose, ar kur kitur.

„Chimki“ – europinio lygio klubas, viskas daroma dėl žaidėjų ir dėl sporto, visi aprūpinti, visi žino savo vietas, kas ką daro.

– Gal įžvelgėte kokių nors skirtumų tarp Rusijos ir Lietuvos fanų?

Fanai visur yra fanai. Pas mus geriau serga, o Rusijoje susirenka daugiau kaip žiūrovai. Į „Eurolygos“ rungtynes ateina žmonės, kurie galbūt krepšinio rungtynėse pirmą kartą, atsiveda žmoną, draugus. Tai jiems daugiau kaip prestižas. O čia ateina pasidžiaugti renginiu ir palaikyti savo komandą.

Kas yra Jūsų visų laikų mėgstamiausi Lietuvos krepšininkai?

– Arvydas Sabonis, Šarūnas Marčiulionis – kaip ir visų. Kai žaidžiau antroje klasėje, mes sportuodavome „Žalgirio“ sporto mokykloje. Algirdas Linkevičius tais laikais buvo mėgstamiausias mano žaidėjas – puikus snaiperis, gerai pataikydavo į krepšį, o vėliau mums teko rungtyniauti ir vienoje ekipoje.

– Ramūnai, kas Kėdainių „Nevėžio“ strategui yra krepšinis?

– Krepšinis man – profesija, darbas, gyvenimas, aš jį gerbiu ir myliu. Tai yra labai labai gražu.

Tolimas rašytojo Petro Cvirkos giminaitis

– Treneri, galite didžiuotis ir labai reta lietuviškos literatūros mylėtojams gerai žinoma pavarde. Ar Jūs ir rašytojas Petras Cvirka kartais ne giminės?

–Visi to klausia. Mano seneliai gyveno tame pačiame kaime, kaip ir šis žymus žmogus, vos per keletą namų. Gal ir buvo tolimi giminės (juokiasi).

Treneri, ar esate laimingas žmogus?

– Nežinau. Man laimė – sveikata. Šeimos, vaikų.

O pergalės? Tai – darbo dalis. Galutinės sezono pergalės yra laimė. O epizodinės – kaip su mergina: suviliojai ją ir sakai: „Va, pasiekiau pergalę“. O po dviejų dienų jau pamiršai.

Laimė pareiti ir į šiltus namus. Geriau, kai kažkas laukia, nei kai nelaukia.

O ar skanus maistas – laimė?

– Aš neišrankus. Kaip tikras lietuvis, mėgstu ir cepelinus pavalgyti. Ar makaronai, ar kepsniai – jei maistas skanus, valgau viską.

Pats gaminate?

– Galiu pagaminti daug ką. Esu bandęs viską, nes daug metų teko gyventi vienam ir gamintis maistą pačiam. Aišku, labai daug laiko atima. Bet kartą, įkvėpimo pagautas, net balandėlius pagaminau. Visai neblogi išėjo.

Maistui gaminti reikia įkvėpimo. Paklausiu mamos ar pažįstamų recepto, ir dedu visko iš akies.

Tačiau gaminu tik todėl, kad reikia, arba norėdamas pabandyti, ar sugebu. Gaminimas labai daug laiko užima. Kai pagalvoji, moterys juk kasdien valgyti daro. Išprotėčiau (juokiasi).

Ar svajojate?

– Ar aš svajoju? Svajoju. Svajoju, kad rytoj treniruotėje visi krepšininkai būtų sveiki ir gyvi (juokiasi).

Justina Šveikytė