G. Leonavičius: apie LKL grandus mokyklos salėje, skolas ir neapdainuotus „Nevėžio“ herojus

Jeigu Kėdainiuose atsirastų statula labiausiai nusipelniusiam „Nevėžio“ klubo asmeniui, LKL legenda Gintaras Leonavičius be abejonės taptų vienas iš pagrindinių pretendentų. Treneris, praleidęs 7 sezonus mažame miestelyje vidurio Lietuvoje, geriau nei kas kitas žino, kokius linksmuosius kalnelius teko išgyventi šiam klubui, kad jis toliau egzistuotų krepšinio žemėlapyje.

Leonavičius pasakodamas apie pirmąjį „Nevėžio“ sezoną LKL pripažino, kad tas laikotarpis kėdainiškiams buvo negailestingas. Tik įžengęs tarp Lietuvos elitinių komandų klubas turėjo dar vis tebetvarkomą salę, kurioje negalėjo žaisti. LKL pateikė klubui neįprastą pasiūlymą.

„Klubas gavo pasiūlymą žaisti tą laikotarpį tik išvykose. Atėjus naujokui ir žaisti išvykose – tai savižudybė“, – apie Kėdainių klubo pirmuosius žingsnius LKL kalbėjo G. Leonavičius.

Sunkiu laikotarpiu „Nevėžio“ klubo trenerio pareigas ėjo Saulius Gaurilčikas, kurio dėka komanda laimėjo NKL ir iškovojo kelialapį į aukščiausią krepšinio lygą.

„Saulius Gaurilčikas – tai negeroje situacijoje ir negeru laiku atsidūręs geras treneris, kuris nukentėjo, nes jį atleido. Aš įsitikinęs, kad Saulius galėjo iki šios dienos dirbti su ta komanda“, – su nuoskauda prisimena G. Leonavičius.

Tuo metu S. Gaurilčiką pakeitė Rūtenis Paulauskas, kuris po 2 sezonų užleido vietą ir pačiam G. Leonavičiui. 7 metus pralaidęs „Panevėžio“ klube G. Leonavičius paliko gimtąjį miestą ir stojo už „Nevėžio“ ekipos vairo.

„Atvykęs radau jau komplektuojamą komandą. Daug jaunų krepšininkų. Direktorius Arūnas Danilevičius rinko pajėgią komandą, kad galėtume kautis ne dėl paskutinių vietų, bet tapti stipriu vidutinioku. Manau, mums tai pavyko. Kitų sezonų sudėtys buvo formuojamos aplink tuos žaidėjus.“

Kėdainių „Nevėžis“ per penkis iš eilės sezonus su G. Leonavičiumi priešakyje turnyrinėje lentelėje šokinėjo tarp 4 ir 6 vietos.

„Smagu prisimininti Kėdainius. Daug metų praleista. Buvau tarp gerų žmonių –  Jonas Mačiulis (Atėnų „AEK“), Gediminas Maceina, Benas Veikalas, Aidas Viskontas (Palangos „Kuršiai“), Valdas Dabkus, sūnus Gintaras Leonavičius (Prienų „Skycop“), ir tas laikas greitai prabėgo.“

Leonavičiaus teigimu, grįžus namo po treniruočių ar rungtynių krepšinis tuo nesibaigdavo. Su sūnumi susėdę analizuodavo įvairias situacijas, išspręsdavo vieną ar kitą iškilusį klausimą. Dabartiniam Prienų „Skycop“ žaidėjui Gintarui Leonavičiui tai buvo puiki proga tobulėti tėvo vadovaujamoje ekipoje, nes tuomet jis tik pradėjo savo LKL karjerą.

„Nevėžis“ tapo karjeros startu dabar Europoje nusipelniusiam J. Mačiuliui. Tuo metu „Nevėžis“ artimai bendradarbiavo su „Žalgirio“ organizacija, todėl gaudavo galimybę pasiskolinti perspektyviausius jaunuosius šalies krepšininkus.

„Tikslas buvo, kad jis tame lygyje gautų geros patirties. J. Mačiulis daug darbo įdėjo tam, kad žaistų toliau nuo krepšio. Mes daug kartų jį išnaudodavome baudos aikštelėje, kur reikėdavo žaidimo vienas prieš vieną. Jonas nuostabiai rinkdavo kamuolius, mesdavo daug metimų, buvo užsispyręs ir darbštus žmogus“.

Leonavičiaus vadovaujamas „Nevėžis“ iki šiol yra pasiekęs geriausią komandos pasirodymą per visą LKL istoriją – ketvirtąją vietą. To sezono treneris vis dar negali pamiršti, nes jį apkartino apmaudžiai pralaimėtos rungtynės.

„Mums nedaug trūko, kad būtume pasiekę finalą. Atsimenu tą pralaimėjimą Klaipėdoje kaip šiandien. O paskui dar iki galo nepadarytas darbas – trečią vietą atidavėme „Šiauliams“.

Treneris su šypsena prisimena, kai po metų prieš „Šiaulius“ buvo pasiektas saldus revanšas LKF taurės rungtynėse dėl trečios vietos, tačiau prarastas svarbus žaidėjas.

„Gražiausias momentas susijęs su laimėjimais. Tas rungtynes labai gerai sužaidė Tomas Rinkevičius (dabartinis Klaipėdos „Neptūno“ vyr. trenerio asistentas). Po rungtynių ir džiaugiausi, ir liūdėjau, nes žinojau, kad Tomo nebebus komandoje. Iš karto jis gavo pasiūlymą būtent iš Šiaulių. Praradome svarbų žaidėją. Kontraktas buvo žymiai didesnis Šiauliuose“.

Leonavičiui 2009 m. dėl pasikeitusių vadovų teko palikti Kėdainius į grįžti į Panevėžį. Gimtinėje praleidęs keletą sezonų vyriausiojo trenerio pareigose strategas nepasiekė reikiamų rezultatų.

„Reikėjo ilgesnio darbo „Lietkabelyje“, kad būčiau pasiekęs norimą tikslą. Jeigu išsirenku klubą, tai bandau padaryti ilgalaikį projektą, kad nebūtų kažkoks nutrūkimas nuo darbo. Tikslą pasiekti labai sudėtinga per vieną sezoną. Mėgstu dirbti su perspektyva, siekti tolimo rezultato.“

Dėl šios priežasties LKL per 17 metų vyriausiasis treneris yra treniravęs tik dvi komandas. Būtent iš „Nevėžio“ jis sulaukė paskutinio kvietimo treniruoti vyrų komandą. 2012-2014 m. G. Leonavičiui antrą kartą grįžus į Kėdainius, situacija jau buvo pasikeitusi. Kėdainiuose išdygo arena, talpinanti virš 2 tūkst. žiūrovų. „Nevėžiui“ nebereikėjo kviesti LKL grandų į mokyklos salę.

„Kai arena jau buvo pastatyta, jautėmės pakylėti. Arena įpareigojo gerai žaisti, nes turėjome dėmesį iš gyventojų ir rėmėjų.“

Deja, paskutinis sezonas treneriui nesusiklostė taip, kaip jis tikėjosi, nes klubas paniro į skolas.

„Viskas buvo iš naujo, naujas organizacijos vadovas Karolis Kalvaitis turėjo daug gerų ambicijų, kad Kėdainių klubas būtų vėl sėkmingas. Surinkti buvo geri vyrai: Žydrūnas Kelys, Arvydas Šikšnius (Utenos „Juventus“), Vidas Ginevičius (Utenos „Juventus“ vyr. trenerio asistentas) . Direktorių pavedė rėmėjai, dingo pinigai, kurie klubui buvo labai reikalingi, ir „Nevėžis“ vos nesubyrėjo. Baigėme sezoną su didelėmis skolomis.“

Po krizinio sezono G. Leonavičius daugiau nebesulaukė pasiūlymų treniruoti LKL komandos.

„Tai laikotarpis, kai LKL komandose buvo užimtos visos vietos. Neturėjau kvietimo į komandą. Gavau pasiūlymą iš Lenkijos, bet nesusigundžiau, – prisiminimais dalinosi treneris. – Po Kėdainių pradėjau dirbti Panevėžio kūno kultūros ir sporto centre, iki šiol turiu dvi vaikų grupes, mano gyvenimas toliau su krepšiniu. Laukiu, kada mano auklėtiniai taip pat pasieks gerų rezultatų.“

Buvusio „Nevėžio“ trenerio nuomone, yra daugiau nusipelniusių šiam klubui nei jis pats.

„Reikia padėkoti aktyviems žmonėms, kurie norėjo, kad „Nevėžis“ būtų LKL. Tai vienas iš klubo įkūrėjų Stasys Mickevičius ir komandos rėmėjai – „Daumantų“ vadovai Saulius Grinkevičius, Romanas Seliava ir Robertas Neimontas. Tų žmonių dėka krepšinis Kėdainiuose iki šiandien dienos gyvuoja“.

Straipsnio autorius: Martynas Žiūrys